Lietuvis mokslininkas: „Nuo mokyklos laikų aš nesitaiksčiau su nežinojimu“
Aleksas Mazeliauskas (aleksas.eu) – sunkiųjų jonų fizikas teoretikas, dirbantis vienoje iš didžiausių pasaulinio lygio mokslo įstaigų CERN (Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacija). Mokslininkas yra labai daug pasiekęs savo srityje. Kelionę iš Užlieknės kaimo į garsiausią Europos mokslo centrą jis pradėjo Mažeikių Gabijos gimnazijoje. Jis yra Kembridžo universiteto (Jungtinė Karalystė) absolventas ir Stony Brook (JAV) universiteto doktorantas. 2017-2019 m. atliko mokslinę stažuotę prestižiniame Haidelbergo universitete Vokietijoje.
Nuo 2019 m. CERN yra mokslininko antrieji, o gal net ir pirmieji namai. Laboratorija įkurta šiaurės vakarų kryptimi nuo Ženevos, Šveicarijos ir Prancūzijos pasienyje. Mokslo centro, kuriame dirba maždaug 10 tūkst. darbuotojų, misija – atlikti fundamentinius mokslinius tyrimus, siekiant užtikrinti taiką ir žmonių gerovę. CERN mokslo centras labiausiai žinomas dėl didžiausio pasaulyje hadronų priešpriešinių srautų greitintuvo ir mokslinių tyrimų, kurie atliekami naudojant šį prietaisą. Aleksas Mazeliauskas kartu su fizikais eksperimentatoriais nagrinėja daug energijos turinčių sunkiųjų branduolių susidūrimus, kurių metu susidaro tankūs branduolinės medžiagos gniužulai. „Tuo metu atomų branduolius sudarantys nukleonai yra išsilydę į kvarkų ir gliuonų sriubą – kvarkų gliuonų plazmą. Panašios sąlygos buvo tik Visatos pradžioje ir galbūt dar pasiekiamos neutroninių žvaigždžių susidūrimuose“, – sako pašnekovas. Atlikdami tyrimus su dalelėmis mokslininkai bando išspręsti šiuolaikinės fizikos problemas.
Kokie yra Jūsų artimiausios ateities moksliniai planai ir tikslai? Ar turite mokslinį gyvenimo tikslą? Koks yra didžiausias Jūsų mokslinis troškimas?
Artimiausi mano planai yra nuolatinės mokslinės pozicijos paieška ir savo mokslinės grupės įkūrimas. Be abejo, būtų gerai išspręsti kokią nors svarbią šiuolaikinės fizikos problemą, bet daugumą jų mokslininkai jau bandė spręsti, todėl būtų per daug ambicinga užsibrėžti tokios problemos sprendimą. Aš manau, kad atradimų negalima suplanuoti, todėl galiu tik tikėtis, kad pavyks įžvelgti ar pastebėti ką nors naujo ir netikėto.
Papasakokite, kaip atrodo eilinė mokslininko darbo diena CERN mokslo centre. Kiek vidutiniškai per savaitę praleidžiate laiko dirbdamas? Įprastai darbdavys reikalauja iš darbuotojo rezultatų, nuo to priklauso ir jam atlygis. Dažnai naujų atradimų ar rezultatų tenka laukti ilgai. Kaip mokslininkai atsiskaito už atliktus darbus? Ar nėra taip, kad mokslininkas nuolatos jaučia išorinį spaudimą ką nors atrasti?
CERN yra didelė laboratorija su keliais tūkstančiais darbuotojų ir dar daugiau naudotojų. Fizikų teoretikų CERN‘e yra mažiau nei šimtas, todėl mano darbo diena nėra tipinė CERN darbuotojo diena. Aš darbą pradedu nuo naujai paskelbtų straipsnių antraščių apžvalgos arXiv saugykloje. Jei pamatau ką nors įdomaus, perskaitau straipsnį įdėmiau. Vienu metu dirbu prie kelių skirtingų projektų, žinoma, ne vienas. Daugelio mano darbų tikslas yra arba paaiškinti eksperimentu išmatuotus duomenis, arba numatyti hipotezes, kurias būtų galima patikrinti. Tam reikalingi tiek analitiniai skaičiavimai (formulių išvedimas), tiek skaičiavimai kompiuteriu. Praleidžiu nemažai laiko programuodamas fizikinius modelius bei analizuodamas modelių duodamus rezultatus. Labai svarbi mokslinio darbo dalis yra rezultatų pristatymas ir išaiškinimas. Mano, kaip fiziko, pagrindinis tikslas yra suprasti sudėtingus reiškinius „paprastai“. Man mokslinis darbas tikrai nėra darbas nuo 8 valandos ryto iki 17 valandos vakaro. Tai yra mano aistra ir aš sugaištų valandų neskaičiuoju. Fizikos problemas gvildenti galvoje galiu bet kur ir bet kada. Čia teorinė fizika turi privalumą, kad net ir pandemijos bei priverstinio darbo iš namų laikais galiu būti produktyvus. Tačiau tai nereiškia, kad mano darbas individualus. Žinoma, labai svarbu nuolat bendrauti su kolegomis, skaityti mokslinius pranešimus, dalyvauti diskusijose. Kartais fizikos uždaviniai yra sprendžiami ne sėdint prie darbo stalo, o diskutuojant su kolegomis per kavos pertraukėlę. CERN yra išskirtinė organizacija, nes jos misija yra fundamentalūs moksliniai tyrimai, tai yra motyvuoti ne trumpalaike grąža ar pritaikymu, bet siekiu suprasti, iš ko sudarytas ir kaip veikia pasaulis pačiais mažiausiais subatominiais ir pačiais didžiausiais kosminiais atstumais. Man CERN‘as suteikia mokslinę laisvę ir aš savo darbo tikslus bei metodikas numatau pats. Kitaip ir neįmanoma. Jei kas nors pasaulyje sugebėtų man nurodyti, ką ir kaip turiu „atrasti“, tai nebūtų atradimas! Akademinė laisvė nereiškia, kad mokslininkai, ypač jauni, nepatiria didžiulio spaudimo. Po doktorantūros studijų įprastai jauni mokslininkai atlieka keletą dvejų ar trejų metų stažuotes (angl. postdoc) įvairiose mokslo įstaigose. Taip sukaupiama didesnė patirtis, užmezgami svarbūs ryšiai su akademiniu pasauliu. Trumpalaikis darbas reiškia, kad vis kas porą metų reikia ieškotis naujos pozicijos bei keltis į naują darbo vietą. Net jei konkrečiame darbe ir nereikia „atsiskaityti“ už atliktus darbus, būtent nuo atliktų darbų kokybės priklauso, ar pavyks gauti tolesnį darbą ir įsitvirtinti kokioje nors įstaigoje visam laikui. Akademinių pozicijų pasiūla yra labai maža ir tik daliai mokslininkų pavyksta įsidarbinti pagal neterminuotą darbo sutartį.
Mano, kaip fiziko, pagrindinis tikslas yra suprasti sudėtingus reiškinius „paprastai“. Jei kas nors pasaulyje sugebėtų man nurodyti, ką ir kaip turiu „atrasti“, tai nebūtų atradimas!
Kokia yra priežastis to, jog pradėjote mokytis kinų kalbos? Ar kalbų mokymasis yra tiesiog mėgstamas užsiėmimas, o galbūt mokotės mokslo ir darbo tikslais?
Tai buvo mėgstamas užsiėmimas fizikos doktorantūros metu. Universitete, kuriame studijavau (Stony Brook, Niujorko valstijoje), galėjau pasinaudoti nemokamomis kinų kalbos pamokomis. Be to, turiu nemažai kolegų iš Kinijos. Apskritai, mokslas yra tarptautinis ir, nors bendraujame anglų kalba, daugumai mokslininkų, bent jau mano srities, tai nėra gimtoji kalba. Jauniems mokslininkams tenka dažnai keliauti iš vienos šalies į kitą. Kalbos praverčia pritampant prie vietinės kultūros. Pavyzdžiui, dirbdamas Vokietijoje aš išmokau vokiškai, o dabar gyvenu Prancūzijos–Šveicarijos pasienyje ir mokausi prancūzų kalbos.
Apsiginti daktaro laipsnį, baigti kelis prestižinius universitetus, dirbti viename garsiausių pasaulio mokslo centrų pavyksta nedaugeliui. Kaip manote, kas buvo tie determinantai, lėmę Jūsų sėkmę?
Tai sudėtingas klausimas, į kurį vienareikšmio atsakymo nėra. Savo doktorantūros tezėje rašiau, kad kiekviename mano ilgo kelio į mokslinę karjerą žingsnyje man visokeriopai pagelbėjo daugybė žmonių. Be jų palaikymo ir pagalbos man tikrai nebūtų pavykę nukeliauti nuo nedidelio Lietuvos kaimo iki CERN‘o. Lengvesnis klausimas: „Kas man pagelbėjo siekiant mokslo aukštumų?“ Nuo mokyklos laikų aš nesitaiksčiau su nežinojimu ir stengiausi išsiaiškinti dalykus, kurių nesupratau. Mokykloje, jei tik kas nors man būdavo neaišku, tuojau pat klausdavau mokytojų. Daug moksleivių bijo klausti ar pripažinti, kad ko nors nesupranta, todėl supratimo spragos kaupiasi. Savo spragas stengiausi iš karto ištaisyti, tai lengviau supratau ir sudėtingesnius dalykus. Tas pats galioja ir moksliniame darbe. Čia net gal sunkiau pripažinti, kad mokslų daktaras nesupranta kokio nors paprasto dalyko. Pagunda uždangstyti savo nesupratimą skambiomis frazėmis yra labai didelė. Mano troškimas yra nebijoti pripažinti, kad kažko nežinau, nesuprantu ar kad suklydau. Aš vis dar noriu tobulėti.
Vyrauja nuomonė, kad už fizikus protingesnių žmonių nėra. Fizikas ne tik turi puikiai suprasti ir matematiką, ir biologiją, ir logiką, ir chemiją ar net filosofiją, bet ir pasižymėti dideliu intelekto koeficientu. Ar sutinkate su šia nuomone?
Aš tikrai nesutinku su tokiu protingumo apibrėžimu. Žmonės turi skirtingas domėjimosi sritis ir kiekvienoje iš jų galima daug ko pasiekti. Mano domėjimosi sritis yra fizika ir jau apie 15 metų aš beveik kasdien ją studijuoju. Natūralu, kad šioje srityje šį tą išmokau. Tai nereiškia, kad mokydamasis fizikos automatiškai tapau visų kitų paminėtų dalykų specialistas. Aš žaviuosi žmonėmis, kurie yra savo srities žinovai. Ar patikėtumėte, kad aš dažnai jaučiuosi kaip nieko neišmanantis kvailys? Dažną mokslininką persekioja vadinamas ,,apgaviko sindromas“ (angl. imposter syndrome). Tai yra nevisavertiškumo jausmas, kad visi pasiekimai yra atsitiktiniai, kad žinios yra per menkos, kad tavo darbas yra nieko vertas. Daug iš pažiūros sėkmingų žmonių iš tiesų kenčia ir gali jaustis visiškai sugniuždyti.
Daug moksleivių bijo klausti ar pripažinti, kad ko nors nesupranta, todėl supratimo spragos kaupiasi. Savo spragas stengiausi iš karto ištaisyti, tai lengviau supratau ir sudėtingesnius dalykus. Tas pats galioja ir moksliniame darbe. Čia net gal sunkiau pripažinti, kad mokslų daktaras nesupranta kokio nors paprasto dalyko.
Ar tai, ko yra mokomi Lietuvos moksleiviai per gamtos mokslų pamokas, jiems pakanka? Jei švietimo ministras paprašytų Jūsų rekomendacijų, kaip patobulinti gamtos mokslų švietimo sistemą, kokius pasiūlymus rekomenduotumėte? Galbūt reikėtų kažko atsisakyti, galbūt reikėtų į mokymo programą įtraukti, pavyzdžiui, gliuonus ar Higso bozonus?
Aš nesu pedagogikos specialistas ir tokių patobulinimų giliai nenagrinėjau. Aš esu patenkintas savo mokykliniu išsilavinimu Mažeikių Gabijos gimnazijoje. Lietuva gal net išsiskiria iš kitų man žinomų šalių, kad čia yra daug papildomo ugdymo mokyklų gabiems moksleiviams („Fizikos Olimpas“ ar pan.). Aš džiaugiuosi, kad net ir aš, moksleivis iš provincijos, turėjau tokias papildomo ugdymo galimybes. Nuo šių mokslo metų esu Nacionalinės moksleivių akademijos Fizikos sekcijos vadovas. Man yra garbė, kad asmeniškai galiu prisidėti prie gabių moksleivių ugdymo Lietuvoje. Aš stengsiuosi motyvuotus moksleivius supažindinti su šiuolaikinės fizikos problemomis. Jau spėjome išsiųsti užduotis apie Higso bozoną ir 2020 m. fizikos Nobelio premiją. Galbūt galiu paminėti vieną ydingą fizikos mokymo aspektą. Fizika tiek mokykloje, tiek universitete pristatoma labiau iš teorinės pusės. Manau, kad todėl neproporcingai didelė jaunųjų fizikų ir fizikių nori tapti fizikais teoretikais. Mums imponuoja fizikų genijų mitas. Tačiau moksliniai pasiekimai neįmanomi be talentingų eksperimentatorių. Fizikų, kurie atlieka eksperimentinius darbus yra daugiau nei teoretikų. Pavyzdžiui, LHC eksperimentų ATLAS, ALICE, CMS ar LHCb komandos turi bent po tūkstantį narių. Todėl vienas mano pasiūlymų mokant fizikos – daugiau dėmesio skirti eksperimentinei fizikai.
Ar nemanote, kad visuomenė nepakankamai supažindinama su naujausiais moksliniais atradimais ir jų reikšme žmonėms? Galbūt problema ta, kad visuomenė nesidomi mokslu? Retas praeivis gatvėje įvardytų, už kokius nuopelnus buvo apdovanoti fizikos srities mokslininkai Nobelio premija 2020 m. Kodėl Lietuvoje mokslas nėra toks populiarus kaip kitose šalyse?
Šių metų Nobelio fizikos premija buvo skirta už juodųjų skylių tyrimus. Neseniai visų pasaulio laikraščių pirmuosiuose puslapiuose buvo išspausdinta pirmoji supermasyvios juodosios skylės nuotrauka, o filme „Interstellar“ žiūrovai galėjo gėrėtis juodosios skylės sukeltais vaizdo efektais, kurie buvo susieti su moksliniais skaičiavimais. Galbūt apie šių metų Nobelio premiją visuomenė jau žino. Viena iš buvimo mokslininku privilegijų yra būtent suprasti, kokie yra naujausi moksliniai pasiekimai, kokius neįtikėtinus dalykus mums, žmonėms, pavyko išsiaiškinti. Šiais laikais yra puikios galimybės patiems sužinoti apie mokslo pasiekimus. LRT transliuoja laidą „Mokslo sriuba“, astrofizikas dr. Kastytis Zubovas savo puslapyje www.konstanta.lt skelbia astronomijos naujienas. Platformoje Youtube yra daug įdomių ir prieinamų mokslo populiarinimo kanalų (Kurzgesagt, Physics Girl, It’s Okay To Be Smart, PBS Space Time, Veritasium, SciShow). Tikrai nemanau, kad yra kokie nors barjerai bet kam, kas nori apie mokslo atradimus ar naujienas sužinoti daugiau. Galbūt, sakyčiau, pastaruoju metu trūksta pasitikėjimo mokslininkais, jų skelbiamomis žiniomis apie klimato krizę, vakcinų naudą ir pan. Daliai visuomenės lengviau atmesti nepatogius ar nepriimtinus mokslinius faktus, kaltinant mokslininkus šališkumu, konspiracijų teorijomis. Aš pats esu mokslininkas ir žinau, kad daugybė mokslininkų yra visiškai savo sričiai pasiaukoję entuziastai, dažnai atliekantys daug prasčiau mokamą darbą nei darbą industrijoje ar versle. Tik visiškas įsitikinimas savo darbo teisingumu, o ne kokie savanaudiški tikslai motyvuoja mokslininkų bendruomenę.
Fizika tiek mokykloje, tiek universitete pristatoma labiau iš teorinės pusės. Manau, kad todėl neproporcingai didelė jaunųjų fizikų ir fizikių nori tapti fizikais teoretikais. Mums imponuoja fizikų genijų mitas. Tačiau moksliniai pasiekimai neįmanomi be talentingų eksperimentatorių.
Jūsų nuomone, ar ateis ta diena, kai bus įmanoma keliauti laiku? Ar, sužinoję visų dalelių padėtį ir greitį tam tikru momentu, mes galėtume ne tik apskaičiuoti jų elgesį bet kuriuo kitu laiku praeityje, bet ir nuspėti ateitį?
Mes jau keliaujame laiku. Kiekvienas iš mūsų nuolat keliaujame į ateitį. Iš Alberto Einšteino bendrosios reliatyvumo teorijos žinome, kad keliaujame laiku nevienodais greičiais. Labai greitai judantiems arba netoli labai masyvių kūnų esantiems objektams laikas teka lėčiau! Ant Žemės planetos šie efektai nėra dideli, pavyzdžiui, GPS satelitams laikas eina truputėlį greičiau nei stebėtojams ant Žemės (keliasdešimt mikrosekundžių per dieną). Į tokius efektus būtina atsižvelgti, jei norima užtikrinti, kad geolokacija būtų tiksli. Netoli juodosios skylės laikas labai sulėtėja, o neatsargiam stebėtojui, įkritusiam į juodąją skylę, laikas net „baigiasi“. Praeitį savo akimis mes galime matyti bet kurią naktį pažvelgę į dangų. Kosminiai atstumai yra tokie dideli, kad plika akimi matomų žvaigždžių šviesa iki mūsų keliauja šimtus ar tūkstančius metų. Su galingais teleskopais galime matyti net milijardus metų į Visatos praeitį. Bet čia dar ne viskas. Kartais masyvios galaktikos savo gravitacine trauka sugeba iškreipti už jų esančių žvaigždžių šviesą taip, kad danguje matome net kelis tos pačios žvaigždės ar galaktikos atvaizdus (įsivaizduokite, kad ką nors matote tiesiogiai ir atsispindint veidrodyje). Šviesa, keliaudama iki mūsų, užtrunka tiek ilgai, kad skirtingi to paties objekto atvaizdai gali būti skirtingo amžiaus! 2015 m. astronomai užfiksavo žvaigždės sprogimą, kurio buvo laukta, nes tą patį sprogimą jie jau matė metais anksčiau! Aš tiesiog noriu pasakyti, kad nėra reikalo laukti kokios nors mokslinės fantastikos išsipildymo. Gamta yra nepalyginimai labiau pribloškianti nei bet kokio fantasto vaizduotė.
Kaip manote, kada ir ar išvis aptiksime gyvybę už Žemės ribų?
Aš nesu astrobiologas, nesu šios srities specialistas ir negaliu atsakyti į šį klausimą. Kaip fizikas, galiu tik pasakyti, kad Visata yra labai didelė ir joje yra atrasta daug planetų, kurios gali būti visai panašios savo sąlygomis į Žemę. Ar ant jų kas nors gyvena ar ne, tikrai negaliu prognozuoti. Tačiau viena yra man aišku, kad kosminiai atstumai yra tokie nesuvokiamai dideli, kad mes turime tenkintis Visatos stebėjimu per atstumą. Tačiau ir tai yra labai daug.
Kokia būtų Jūsų knygos rekomendacija skaitytojams?
Balio Sruogos „Dievų miškas“. Tai yra knyga, kurią esu perskaitęs daug kartų. Ji man primena esmines gyvenimo vertybes. Knygos veikėjo žodžiais tariant, „tikrai, ko vertos visos mano knygos, jei dvidešimtojo amžiaus viduryje civilizuotas Europos žmogus staiga žmogėdra darosi?“